Apie Mus

Ar lietuviškas sodo vynas yra geras?

Klausimas regis kvailas, nes, ko gero, šimtai sodininkų mėgėjų, o gal net ir tūkstančiai, šaukia pilna gerkle, kad jų gamybos „vynas“ – pats mieliausias visoje Lietuvoje. Nesistebėkite, kad žodį „vynas‘ užrašiau naudodamas kabutes, nes tikslesnis to gėrimo vardas turi skambėti kaip „obuolynas“, „serbentynas“ ar „avietynas“.

Ne vynuogių kilmės gėrimo vynu vadinti negalima, tad obuolių, kriaušių ar kitos kilmės produktų perspektyvos svarstyti neverta.Tačiau nors ir mažesnė, bet vis dėl to minia žmonių tvirtina, kad jie gamina vyną iš tikrų vynmedžių derliaus.

Gamina, bet gamina ne vien tik iš vynmedžių derliaus, o panaudoja dar ir vandenį bei cukrų. Vanduo pilamas, kad atseit sumažėtų sulčių rūgštumas, o cukrus dedamas siekiant būsimam „vynui“ suteikti bent kiek stiprumo, na dar ir saldumo. Toks gėrimas visame pasaulyje tikrai nevadinamas vynu, bet mūsų sodininkų tokie argumentai neveikia. Jie ne sodininkai, o tikri vyndariai 🙂

Yra kelios priežastys dėl kurių iš sodo bendrijose auginamų vynmedžių niekada nebus pagamintas bent kiek rimtesnis vynuogių gėrimas ar grynas vynas.

– Lietuviško vynuogių derliaus didžiulė problema – nepakankamas prisirpimas. Mūsiškiai nežino ar nenori žinoti, jog turėdami šaltesnį klimatą, nei tradicinės vyno gamybos šalys, vynmedžiams užkrauname per didelį krūvį. Kalbu tiesiogine prasme, nes sodo namelio pietinėje pusėje ar ant verandos stogo išsikerėjęs vynmedis auga tiek, kiek turi sveikatos.

Vietoje to, kad visą savo energiją jis skirtų uogų sirpinimui, savo vegetatyvines galias jis skiria centnerio lapų ar bereikalingų ūglių aprūpinimui. Keli bulviniai maišai uogų reikalauja nepalyginamai daugiau energijos!!! O jos mūsų saulelė negali duoti pakankamai. Taigi šaltame klimate stengiamės užauginti kelioliką ar keliasdešimt kartų daugiau derliaus, o tai sumažina aromato bei skonio charakterio koncentraciją, sukuria perdėm „žalią“ ir gana rūgštų uogų skonį. Aukšto derlingumo ir mažos koncentracijos vynas pasibaigus fermentacijai turi vos keletą laipsnių alkoholio, tai papildomai išbalansuoja jo skonį.

– Labai rimta lietuviškų sodų vyno prastos kokybės priežastis – netinkamas vynmedžių pasirinkimas. Te neįsižeidžia vietiniai selekcininkai, o jų rezultatai gana neblogi, bet įprastam valgymui tinkamos uogos ne visada gerai tinka tikro vyno gamybai. Pastarąją funkciją geriausiai atlieka Vitis Vinifera kilmės vynmedžiai, kuriuos vynmedžių augintojai nuo seno vadina „kultūriniais“. Vitis Amurensis ir Vitis Labrusca kilmės taip vadinamieji „laukiniai“ vynmedžiai geriau tinka gana šalto klimato zonai, bet jų derlius vynui labai retai naudojamas. Vienintelė išimtis

– Vitis Vinifera bei Vitis Amurensis ir Vitis Labrusca hibridai. Žymiausia hibridinė rūšis yra Vidal. Ji Kanadoje naudojama ledo vyno gamybai, bet Lietuvoje neteko girdėti apie jos auginimą. Laukinių ir hibridinių vynmedžių vyno trūkumas – tiesmukas vynuoginis aromatas, papildytas dar ir nemaloniu gaižiu žvėries kailio kvapu.

– Paskutinė vinis į laidojamo lietuviško vyno išdidumo karstą – ne mažiau už vynmedžius laukinė vyno gamybos praktika. Sodininkų „vyno rūsiuose“ rasime viską, kuo daugiausiai gali baisėtis normalūs vyndariai. Neaiškios kilmės, o dažnai tiesiog kepimui skirtos mielės suteikia ne itin gerus kvapus. Fermentacija normalių vyndarių siaubui būtinai vykdoma šiltoje vietoje, tad ji yra audringa, sunkiai kontroliuojama, o tuo pačiu kenkianti aromatingumui. Dažnai naudojami protu nesuvokiami „vyno vėdinimai“. Jie spartina oksidaciją ir vyno senėjimą. Ne tik oksidacijos greitį sumažinantys, bet ir pašalinių mikroorganizmų dauginimąsi stabdantys sieros junginiai „namų vyndariams“ yra negirdėti. Na ir galiausiai jaudinantis, bet sodo raugui netinkantis išlaikymas ir taip blogą vyną sunaikina iki galo. Skanaus!

Ar galima pagaminti tikrą tradicinio stiliaus vyną Lietuvoje?

Tikrai galima ir tam yra aiškių įrodymų. Vokiečių vyno istorikas Basserman – Jordan nurodė, jog Tilžėje kryžiuočių laikais būta tikrų vynuogynų. Šis istorinis faktas neatsitiktinai geografiškai sutampa su dabartine šiauriausia vynuogynų paplitimo linija Europoje. Ją derėtų išvesti per 55 laipsnių Šiaurės platumos paralelę, nurodančią kiek toliausiai į šiaurę paplitę tie reti Pietų Anglijos ir Danijos vynuogynai. Esant liūdnoms globalinio atšilimo prognozėms tikėtina, kad ši riba slinksis dar toliau į šiaurę, taigi apimdama visą Lietuvos teritoriją. Beje, Vokietijos šiaurėje vynuogynų būta gerokai daugiau, bet jie nunyko kai prieš keletą šimtmečių įvyko lėtas cikliškas klimato atvėsimas.

Dabar gi Lietuvoje normalų vyną pagaminti yra įmanoma, bet dėl ypatingų darbo sąnaudų bei išlaidų ir kaštų tai daryti galėtų tik tikras vyno fanatikas. Reikėtų susitaikyti su faktu, jog ne kiekvienais metais gamta būtų maloninga ir leistų derliui prisirpti iki deramo lygio. Aišku, jog tai padaryti būtų galima ne bet kuriame plyname lauke. Nemuno slėnio dalis žemiau Kauno būtų geriausiai tinkama ne tik dėl galimybės vyną ženklinti Raudonės, Veliuonos ar Raudondvario pilių vardais. Ši Nemuno slėnio dalis atkuria Vokietijos vynuogynų sąlygas.

Į pietus nukreipti dešiniojo Nemuno kranto šlaitai leidžia saulės spinduliams kristi stačiu kampu, gerai įkaitinant žemę. Nuo šiaurės vėjų sukurta užuovėja papildomai šiltina mikroklimatą, o ant šlaito rečiau susiformuoja šalnos. Galiausiai Nemuno vanduo šiek tiek šiltina mikroklimatą rudenį, o vasaros metu nuo jo atsispindėję saulės spinduliai su dviguba jėga apšviestų vynmedžius.

Šiose sąlygose galėtų sėkmingai būti gaminamas įprastinis sausas ar saldesnis baltasis vynas. Lietuvos aviečių nekenčiamos botrytis cinerea pelėsių sporos galėtų pasitarnauti kilniojo pelėsio paveikto uogų derliaus saldžiojo vyno sukūrimui. Deja, raudonasis vynas vis dėl to negalėtų būti pagamintas.

Vien gamtos malonės neužtektų. Ko gero tektų vynmedžius kai kuriais metais apdengti polietileno plėvele, kaip tą daro anglų mėgėjai ar net ledo vyną rizikuojantys gaminti vokiečių vyndariai. Žiemos akivaizdoje būtų neišvengiamas vynmedžių specialus apkaupimas ar specialus aprišimas šiaudų gniūžtėmis.

Ne kiekviena vynmedžių rūšis galėtų būti sodinama Lietuvoje, nes tik mažiausiai reiklios šilumai ir atsparios šalčiui vynmedžių rūšis galėtų pakelti lietuviškas oro sąlygas. Pakankamą atsparumą šalčiui turi Riesling, bet tik kartą per tris metus pas mus jam užtektų saulės. Šiek tiek geresnius šansus suteiktų Faberrebe, Huxelrebe ir ypatingai Ortega rūšies vynmedžiai, gerokai mažiau reiklūs saulės kiekiui. Dar kartą pabrėžiu, kad Lietuvoje adaptuoti galima tik šviesų derlių derančius vynmedžius.

Ar Lietuvoje vynas gali būti vadinamas tradiciniu gėrimu?

Lietuvoje vynas gali būti vadinamas tradiciniu gėrimu, nors po nepriklausomybės atgavimo jis atrodė tarsi egzotika. Atidžiau patyrinėjus galima aptikti, jog vynas Lietuvą pasiekė prieš kelis šimtus metų, tad tikrai ne vėliau už degtinę.Tai paneigia tradicinius degtindarių svaičiojimus apie „šiaurinį klimatą ir žmonių poreikius“.

Jau nuo pat pradžių lietuviai neatrodė neišmanėliai. Norite įrodymų? Prašau. Juos savo „The New Great Vintage Wine Book“ knygoje pateikia neabejotinai didžiausią seno vyno ragavimo praktiką pasaulyje turintis žmogus –Christie‘s aukcionų namų siela Michael Broadbent. Net 1794 metų derliaus Tokaji vynas gavo penkių žvaigždučių įvertinimą. Laikytas Radziwill, lietuviškai Radvilų, rūsyje. Tiesa, klaidingai nurodytas savininkų titulas, įvardinant juos viso labo tik grafais.

Jei norite surasti šiek tiek artimesnius laikus menančius lietuvių vyno išmanymo įrodymus, atsiverskite tikriausiai kiekvienuose namuose esantį smetoniškos „Didžiosios Virėjos“ fotografuotinį leidimą. Patarimų apie pokylių ir pietų organizavimą skyriuje radau tokius šiais

laikais ne dviprasmiškus pavadinimus(pateikiu originalo kalba):

Heresas; Madera; Baltas portveinas; Šato Lafit!!!!!! ; Soternas; Reinveinas; Mozelveinas; Malaga; Muskat-liunel ;Tokajus; Šaldytas Šampanas; Sen-Žulien;  Šabli; Veinštein; Marsala; Šato-Dikem!!!!!!; Kipro vynas; Burgundas

Atrodo, kad močiutės turėjo neblogą skonį, a?

Kaip reikia vertinti lietuvišką vyną?

Ogi niekaip, nes nei man, nei Jums neteko matyti tų ilgų vynmedžių eilių, kurių derlius rugsėjį būtų nuskintas ir keliautų į Alytų, Anykščius, Kauną bei Birštoną. Kadangi į šiuos miestus didžiulėmis cisternomis putojančio ar paprasto vyno gamybai skirta žaliava atkeliauja tik iš užsienio, diskusija apie lietuviško vyno kokybę yra tiesiog absurdiška. Kadangi lietuviškų vynuogynų nėra, nėra ir lietuviško vyno. Toks vynas viso labo tik supilstomas į butelius Lietuvoje ir paprasto žaliavos pirkėjo valia gali būti kartais gaminamas iš moldaviškos, o kartais iš prancūziškos žaliavos. O gal ir iš jų mišinio :-).

Jei kalbėti apie Lietuvoje išpilstyto visų stilių putojančio ar neputojančio vyno kokybę, tai pabandykite įsivaizduoti kokio pigumo žaliava jam turi būti perkama, kad net ir po milijonus kainavusios reklamos paleidimo toks vynas 🙂 vis dar yra pigiausias ar beveik pigiausias!

Visos kalbos apie Lietuvoje supilstyto vyno įvertinimą yra „opiumas liaudžiai“, nes vyno industrijoje gerbiami vertintojai ar konkursų organizatoriai: Robert Parker, Wine Spectator žurnalas ar International Wine Challengekonkurso organizatoriai niekada nesiims vertinti Lietuvoje pilstyto vyno. Priežastys kodėl Lietuvoje pilstytas vynas negali būti autoritetų vertinamas vertos atskiro straipsnio.

Aš savo asmeninę neigiamą nuomonę apie Lietuvoje pilstytą vyną atšauksiu tik po to, kai jo aukštą įvertinimą pamatysiu Robert Parker žinyne, Wine Spectator žurnale ar International Wine Challenge konkurse. Kartais būna stebuklų 🙂

Prarastas Lietuvos šansas

Vienintelis Lietuvą ir kokybišką vyną siejęs beveik dabartinių laikų ryšys nutrūko per Pirmąjį Pasaulinį karą. Per visą XIX amžių statinių gamybai Lietuvos miško ąžuolo mediena buvo laikoma pačia prestižiškiausia visame pasaulyje!!! Mūsų girių ąžuolai po tapimo statinėmis buvo naudoti viso brangaus Bordo ir Burgundijos vyno brandinimui.

Šlovę nutraukė karas. Kalčiausia ne kilusi suirutė, bet vokiečių okupantų metodiškumas iškertant kultūrinius specialiai sodintus ąžuolus. To pakako, kad prancūzai užimtų iki tol jiems nė nesvajotą vietą.

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos spaudoje buvo žinučių apie mūsų medienos naudojimą statinių pramonėje. „Verslo Žinios“ net rašė apie konkrečią Vakarų Lietuvoje įkurtą įmonę, tiekusią ruošinius prancūzams. Kadangi neteko atrasti paminėjimų apie dabarties laikų lietuviškas statines, galima manyti, jog prancūzai tykiai prakiša mūsų kilnų ąžuolą už savąjį. Juolab, kad pinigas susitaupo, kad juos kas sutrauktų…

Gintautas Jašinskas